Бацькоўскія парады Чатыры лісты аб выхаванні Міхал Клеафас Агінскі

Бацькоўскія парады

Чатыры лісты аб выхаванні
Міхал Клеафас Агінскі
Памер: 155с.
Мінск 2016
32.87 МБ
Ад’езд Ірэнея мусіў быць часовы планаваўся падрыхтоўчы трохгадовы навучальны курс, пасля якога, здаўшы экзамен, малады Агінскі мог разлічваць на “якую-кольвек службу ў адным з пасольстваў у Італіі”. 3 ліста відаць, што пасля падрыхтоўчага этапу планавалася навучанне ва ўніверсітэце: “Калі пасля падрыхтоўчых заняткаўу цябе
Тут і далей гл. публікацыю ліста да сп. Гумберта.
M. K. Oginskiui buvo svarbu, kad vaiko ugdymo sistema atitiktų jo amžiaus tarpsnį. Todėl laiške jis nurodė pageidaująs, kad pirmajame ugdymo etape būtų įskiepyti „pradiniai edukaciniai elementai nenustatant sistemos“, o vėliau, išryškėjus vaiko gabumams, būtų pereita prie sistemingo jų lavinimo.
1819 m. birželį M. K. Oginskis ketino pats atvykti į Italiją ir asmeniškai aptarti sūnaus ugdymo klausimus. Tačiau duomenų, patvirtinančių, jog mokytojas Humbertas realiai būtų ėjęs Irenėjaus mokytojo pareigas, iki šiol neturime. Dar mįslingesnės yra laiško „Tėviški patarimai į gyvenimą iškeliaujančiam sūnui“ sukūrimo aplinkybės. Kaip jau minėta, šis laiškas istoriografijoje datuojamas 1822 m. ir siejamas su pirmuoju savarankišku Irenėjaus išvykimu į Italiją. Tačiau taip pat žinome, kad 1822 m. rudenį iš Lietuvos emigravo pats Mykolas Kleopas Oginskis. Iš laiško sūnui turinio galime spręsti, kad M. K. Oginskis rašė tuo metu, kai visa šeima dar gyveno kartu. Laiško pabaigoje skaitome: „Rašykmums bent jau du kartus per mė­nesį. Tegul tavo plunksną vedžioja savikliova ir tiesa. Su kokiu malonumu skaitysime apie tavo sėkmę, nuo to priklausys, kada ateis ta laiminga diena, kai galėsime tave apkabinti? Taigi numanu, kad laiškas galėjo būti parašytas prieš M. K. Oginskiui išvykstant į užsienį.
Irenėjaus išvykimas turėjo būti laikinas planuotas parengiamasis trejų metų mokymo kursas, po kurio, išlaikęs egzaminą, jaunasis Oginskis galėjo tikėtis gauti „kokią nors tarnybą vienoje iš pasiuntinybių Italijoje“. Iš laiško akivaizdu, kad praėjus parengiamąjį etapą buvo planuotos universitetinės studijos: „Kai po parengiamųjų kursų turėsi teisę lankyti valstybines pas­kaitas, kitaip tariant, kai tas, kuris vadovaus tavo mokslams, nuspręs, kad jau laikas tau lankyti paskaitas universitete, ten privalėsi stengtis pelnyti visų savo bendramokslių palankumą savo pagarbiu, paslaugiu ir mandagiu elgesiu“, taip mokslo perspektyvas savo jauniausiam sūnui dėstė Mykolas Kleopas Oginskis.
Nors tikslių žinių apie Irenėjaus išvykimą į pirmąją edukacinę kelionę neturime, tačiau tvirtai žinome, kad ankstyvą 1823 m. pavasarį Irenėjus jau buvo spėjęs sugrįžti į Lietuvą ir su seserimis laiką leido Vilniuje bei Zalesėje. 1823 m. kovą Amelija tėvui rašė: „Irenėjus yra čia. Jis atvyko mūsų aplankyti
будзе права на наведванне дзяржаўных лекцый, інакш кажучы, калі той, хто будзе кіраваць тваёй вучобай, вырашыць, што ўжо пара хадзіць на лекцыі ва ўніверсітэце, там намагайся заслужыць добразычлівасць сваіх аднакурснікаў паважлівымі паводзінамі, прыязнымі і ветлівымі, для ўсіх аднолькавымі” так перспектывы вучобы свайму самаму малодшаму сыну раскрываў Міхал Клеафас Агінскі.
Хаця дакладных звестак аб ад ездзе Ірэнея ў першую навучальную вандроўку ў нас няма, аднак мы пэўна ведаем, што да ранняй вясны 1823 г. Ірэней ужо паспеў быў вярнуцца ў Літву і з сёстрамі бавіў час у Вільні і Залессі. У сакавіку 1823 г. Амелія пісала бацьку: “Ірэней тут. Ён прыехаў нас праведаць і, на маё вялікае засмучэнне, неўзабаве з’язджае”, а тут жа дадала, што “добры Ірэней з вялікім запалам ірвецца да новых »42 n	•	d
вышынь у навуцы . э ліста высвятляецца вельмі важная дэталь ао асабістым настаўніку і выхавацелю Ірэнея Pyre (Ruegger), які разам са сваім вучнем прыязджаў у Літву. Амелія перадала бацьку вітанні ад сп. Руге і яшчэ дадала, што шмат часу ў Залессі сямейства правяло за музычнымі заняткамі са спадаром Паліяні, які па дарозе ў СанктПецярбург у іх спыняўся і ласкава пагадзіўся даць урокі музыкі. Ліст завяршаецца допісам самога Ірэнея, у якім ён просіць бацькоўскага дабраслаўлення43.
Пра дзейнасць у сям’і Агінскіх музычнага педагога Паліяні шырока вядома, таму застаецца адказаць на пытанне, хто ж такі быў настаўнік Руге, згаданы ў лістах. Як паказалі даследаванні Освальдаса Даўгяліса (Osvaldas Daugelis), гэта швейцарскі пісьменнік, паэт і педагог Джон Pyre (John vel Jean Ruegger, 1796-1868), які выхоўваў нашчадкаў арыстакратаў у 20-30-х гг. у Італіі і нямецкіх дзяржавах. У 1819 г. Дж. Руге прыбыў у Фларэнцыю, у сям’ю, дзе мусіў займацца навучаннем Ірэнея Клеафаса Агінскага “чароўнага дзіцяці, з адухоўленымі вачыма, далікатнага і ветлівага”44. Руге так ахарактарызаваў Ірэнея:
1	Ліст Амеліі да свайго бацькі ад 03.03 /15.03.182.3 з Вільні, LVIA, f. 1177, ар. i, b. 6054,!. 14. Ibid., 1.14V.
O. Daugelis, Heinrich Frank, Veidai iš būtojo laiko. Kunigaikščių Oginskių dailės kolekcija, sudarytojai O. Daugelis, A. Vasiliauskienė, Kaunas, 2015, p. 144; H. Perrochon, Un
ir mano didžiam sielvartui netrukus rengiasi išvykti“, o kartu pridūrė, kad „gerasis Irenėjus su dideliu įkarščiu siekia naujų mokslo aukštumų“42. Iš laiš­ko aiškėja labai svarbi detalė apie Irenėjaus asmeninį mokytoją ir auklėtoją Ruegger, kuris kartu su savo mokiniu buvo atvykęs į Lietuvą. Amelija tėvui perdavė pono Ruegger sveikinimus ir dar paminėjo, kad daug laiko Zalesėje šeima praleido muzikuodama su ponu Palianiu, kuris pakeliui į Sankt Peterburgą buvo pas juos apsistojęs ir maloniai suteikė muzikos pamokų. Laiškas baigiamas paties Irenėjaus prierašu, prašant tėvo palaiminimo43.
Apie muzikos pedagogo Palianio veiklą Oginskių šeimoje yra plačiai žinoma, tad belieka atsakyti į klausimą, kas gi buvo laiškuose minimas mokytojas Ruegger? Osvaldo Daugelio atlikti tyrimai atskleidė, jog tai šveicarų rašytojas, poetas ir pedagogas Johnas Ruegger (John vėl Jean Rue­gger, 1796-1868), XIX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiais Italijoje ir vokiečių valstybėse auklėjęs aristokratų atžalas. 1819m. Ruegger atvyko į Florenciją, į šeimą, kur turėjo mokyti Irenėjų Kleopą Oginskį „žavingą vaiką, dvasingų akių, grakštų ir mandagų“44. Ruegger taip apibūdino Irenėjų: „Nepraeidavo nė vienos pamokos, kad nebūtų man padėkota. Jis buvo vienuolikos metų, tačiau savo inteligencija, dvasios stiprumu, sprendimais prilygo keturiolikmečiui; jau nekalbu apie širdį sunku būtų rasti geresnę; trumpai tariant, jis padarė mane laimingą; jis yra man visiškai atsidavęs net savo maldose“45
Kaip pažymi O. Daugelis, iš šio vaiko jaunasis ženevietis turėjo padaryti „gerą pilietį, laisvės draugą, kuris sugebėtų atskirti gėrį nuo blizgučių, nuo blogo ir ūmaus proto“. Irenėjaus sesutes Ruegger turėjo mokyti kalbų ir filosofijos. Aprašydamas darbą Oginskių šeimoje, mokytojas pastebėjo, jog Oginskiai pasižymėjo mobiliu gyvenimo būdu: vasarą leisdavo Neapolyje,
Amelijos laiškas tėvui iš Vilniaus, 1823 03 03 / 15, LVIA, f. 1177, ap. 1, b. 6054,1.14.
43	Ibid., 1.14V.
44	O. Daugelis, Heinrich Frank, Veidai iš būtojo laiko. Kunigaikščių Oginskių dailės kolekcija, sudarytojai O. Daugelis, A. Vasiliauskienė, Kaunas, 2015, p. 144. Cituojama pagal: H. Perrochon, Un correspondant cosmopolite dun pasteur vaudois: John Ruegger, Revue historique vaudoise, 1933, vol. 41(5), p. 279.
45	Ibid.
Irenėjaus Kleopo Oginskio mokytojo, šveicarų poeto Johno Ruegger (1796-1868) portretas. Dail. Heinrichas Frankas (1805-1890). Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Mg-1635; VM-793.
Партрэт настаўніка Ірэнея Клеафаса Агінскага, швейцарскага наэта Джона Ругс (1796-1868). Мастак Гсярык Франк (1805-1890). Нацыянальны мастацкі музсй імя M. К. Чурлёніса, Mg-1635; VM-793.
rudenį Romoje, žiemą Pizoje, pavasarį Florencijoje. Būdamas kartu, mokytojas gerai pažino Italiją ir jos provincijas, skirtingus žmones. Keletą kartų buvojo ir Lietuvoje, labai domėjosi Lenkijos ir Lietuvos istorija, aktyviai rėmė nepriklausomybės siekius. Ruegger svajojo apie tautų išlaisvinimą, tikėjo 1830 m. prasidėjusio sukilimo siekiais. Šias vertybes diegė ir savo mokiniui. 1831m. Paryžiuje jis paskelbė veikalą „Bazilijus. Lietuviškas apsakymas. Laiš­kas carui. Valio!“ (orig. Basile, Nouvelle lithuanienne. Lettre au Tsar. Houra!, Paris, 1831), o 1843 m. lapkritį publikavo dar 1825 m. parašytą Oginskių giminės istoriją apdainuojančią novelę „Bogdanas Oginskis“ (Bogdan Ogins­ki}. Mokytoju ir auklėtoju Oginskių šeimoje Rougger dirbo iki 1831 m.,opo to įsidarbino kunigaikščio Karolio Fiurstenbergiečio (Charles Egon, prince de Furstenberg, 1796-1854) vaikų mokytoju Badeno kunigaikštystėje46.
Įdomu pastebėti, jog kur ir kaip tęsti studijas septyniolikmečiam Irenėjui patardavo ne tik tėvas, bet ir motina. Tai rodo išlikęs iškalbingas Mykolo Kleopo Oginskio laiškas, adresuotas kunigaikščiui Adomui Jurgiui Čartoriskiui (Adam Jerzy Czartoryski, 1770-1861) ir datuotas 1825 m. spalio 25 d.47 Iš laiško sužinome, kad 1825 m. Marija Neri nusprendė išsiųsti Irenėjų mokytis į Ženevą ir paprašė vyro vykti tenai, kad „tėviška akimi“ stebėtų, kaip sūnui sekasi. Dėl podagros skausmų negalėdamas išvykti iš Florencijos M. K. Oginskis kreipėsi į Ženevoje apsistojusį Cartoriskį, prašydamas jį prižiūrėti Irenėjaus edukaciją. M. K. Oginskis vis tik manė, kad Irenėjui būtų geriau iš Ženevos atvykti į Florenciją ir kartu su tėvu ten praleisti žiemos mėnesius. Bent keliems mėnesiams pasikviesti sūnų į Florenciją M. K. Oginskį skatino ne tik juos siejęs labai artimas ryšys, ku­rio puoselėjimas, tėvo žodžiais, buvo labai naudingas sūnui, bet ir tai, kad studijas Ženevoje Irenėjus būtų galėjęs pradėti ne anksčiau kaip balandį, nes, norėdamas pradėti mokslus lapkritį, vargu ar būtų spėjęs pasirengti egzaminams. Dar viena iš priežasčių, skatinusių parsikviesti Irenėjų į Flo­renciją, buvo ta, kad mokytojas Ruegger iki 1826 m. sausio 1 d. turėjo būti
H. Perrochon, Un correspondant cosmopolite d’un pasteur vaudois, p. 281.
M. K. Oginskio laiškas Adomui Jurgiui Čartoriskiui į Ženevą, Florencija, 182510 25, RVSAA, f. 12, ap. 1, b. 266,1.15-16V.
“не праходзіла ўрока, каб я не атрымаў падзяку. Яму было адзінаццаць, але сваім інтэлектам, сілай духу, рашэннямі ён быў нароўні з чатырнаццацігадовымі; не кажу ўжо пра сэрца цяжка было б знайсці дабрэйшае; інакш кажучы, ён зрабіў мяне шчаслівым; ён цалкам мне адданы нават у сваіх малітвах”45.